Prieš šimtmetį ir dabar: 5 produktai, kurie nedingsta nuo lietuvių stalo

Duona – Lietuvos tautinis paveldas

Galvojant apie tokius produktus galvoje turbūt pirmiausiai iškyla lietuviškos duonos vaizdinys – ir ne bet kokios, o juodos ruginės. Rugius lietuviai augino ir duoną iš jų kepė nuo seno, o iki XX amžiaus vidurio ruginė duona buvo pagrindinis mūsų tautiečių maistas. Tai, be abejonės, yra ne šiaip maisto gaminys, o tikras Lietuvos tautinis paveldas. Pavyzdžiui, pagal tradicinius metodus kepama naminė duona netgi yra saugoma Europos Sąjungoje ir yra įtraukta į saugomų geografinių nuorodų registrą.

Prekybos tinklo IKI viešųjų ryšių vadovė Berta Čaikauskaitė sako, kad ir šiandien duona lietuviams išlieka vienu esminių maisto produktų, kurio daugelis gyventojų niekuomet nepamiršta įsidėti į pirkinių krepšelius.

„Be abejo, duonos pasirinkimas šiandien jau yra žymiai didesnis ir renkasi lietuviai turbūt dažniau kvietinę ar iš kvietrugių miltų keptą duoną, tačiau ji šalies gyventojams neabejotinai išlieka vienu svarbiausių produktų. Taip pat šiandien gyventojai vis labiau pamėgsta ir dėl maistinių savybių ima vertinti pilno grūdo bei kelių grūdų duoną, dažniau prisimena tą pačią ruginę duoną“, – sako B. Čaikauskaitė.

Didžiavosi lietuviška kiauliena

Mėsos gaminiai pastarąjį šimtmetį taip pat buvo svarbia lietuvių maisto raciono ir ūkinio gyvenimo dalimi. Pasak istoriko dr. Norberto Černiausko, iš mėsos produktų Lietuvos šimtmečio kontekste labiausiai išskirtina kiauliena ir bekonas.

„Tarpukario laikotarpiu Lietuva galėjo pasigirti nemenkais žemės ūkio pasiekimais, o natūrali kiauliena tapo viena iš pagrindinių eksporto prekių. Seneliams žodis bekonas simbolizavo kokybės ženklą, o ketvirtajame dešimtmetyje netgi buvo kalbama apie savotišką kiaulininkystės revoliuciją. Vis tik taip buvo ne nuo pat pradžių – valstybei tik susikūrus mėsa buvo prabangos produktas, ji buvo vartojama ribotai ir itin taupiai“, – sako N. Černiauskas.

Šias laikais, anot B. Čaikauskaitės, lietuviai ieško kuo aukštesnės kokybės mėsos gaminių, renkasi ne tik tradiciškai mėgstamą kiaulieną, bet ir jautieną, paukštieną. Šviežia kiauliena išlieka populiariausia mėsa dėl to, kad lietuviai iš šios mėsos yra įpratę tiek kasdien, tiek per šventes gaminti tradicinius patiekalus, kuriuos prieš tai valgė kelios kartos.

Sunkiausiu metu gelbėjo bulvės

Kitas produktas, kuris lietuvius lydėjo daugybę metų bei gelbėjo net ir pačiu sunkiausiu metu yra bulvė. Istorikai ir etnologai pažymi, kad būtent karai ir negandos lietuvius pripratino prie bulvių, tačiau prigijęs, šis gumbavaisis tapo lietuvių nacionalinės virtuvės pagrindu ir iki šiol yra nuo jos neatsiejamas.

„Bulves lietuviai šiandien renkasi visais metų laikais, nors tradiciškai sotūs bulvių patiekalai siejami su šaltuoju metų laiku. Pakanka paminėti žinomiausius lietuvių virtuvės patiekalus kaip cepelinai, plokštainis ar vėdarai, kad suprastum, kaip dažnai ir kaip įvairiai mūsų šalyje mėgaujamasi bulvėmis“, – sako B. Čaikauskaitė. Pasak jos, šiuolaikinis pirkėjas, galbūt jau atprato rūsyje laikyti maišą bulvių, tačiau IKI pardavimų duomenys liudija, kad lietuvių meilė bulvėms tikrai neišblėso. Žinoma, vietoje ilgo tradicinių patiekalų gamybos ritualo dažniau žmonės renkasi jau paruoštą maistą.

Pieno gaminiais garsėjome net Artimuosiuose Rytuose

Dar vienas maisto produktas, per šimtą Valstybės metų buvęs neatsiejama Lietuvos kasdienio ir ekonominio gyvenimo dalimi – pienas. N. Černiausko teigimu, XX amžiaus pirmojoje pusėje Lietuva tapo tikra pieno šalimi, o jau tarpukariu pieno ūkiai buvo smarkiai išvystyti.

„Ketvirtajame dešimtmetyje visą Lietuvos teritoriją nusėjo modernių pieninių tinklas. Didėjo pieno gamyba, vartojimas ir eksportas. Tą lėmė ir tai, kad Lietuva tapo viena pagrindinių sviesto eksportuotojų, o šis produktas pasiekdavo Didžiąją Britaniją, Vokietiją ir net Palestiną. Su pieno pramonės suklestėjimu Kaune atsirado ir pieno barai, pradėti gaminti bei išpopuliarėjo ledai“, – sako N. Černiauskas.

Savo ruožtu B. Čaikauskaitė pažymi, kad pieno ir jo gaminių asortimentas šiandien stebina netgi pas mus apsilankiusius užsieniečius.

„Kaip tokia maža šalis, turime tikrai daug unikalių ir aukštos kokybės pieno produktų. Be to, rinka prisitaiko ir prie pasaulinių mitybos tendencijų ir taip pat siūlo specifinėms dietoms tinkantį pieną –pavyzdžiui, sojų ar be laktozės“, – sako B. Čaikauskaitė.

Bananai – laisvės rinktis simbolis

Kai kurie produktai žymę Lietuvos šimtmečio istorijoje paliko ne todėl, kad ilgą laiką buvo su mumis, o priešingai – dėl to, kad tam tikru metu buvo savotiška svajone, laisvo pasaulio simboliu. Tie, kas prisimena sovietmetį, žino, kad dabar jau kasdieniu produktu tapę bananai ir kiti šiltų kraštų vaisiai buvo tikras deficitas. Šiandien gi jų galime įsigyti kiekvienoje parduotuvėje.

„Bananai ir tarpukariu buvo egzotiška prekė, nes buvo labai brangūs, o sovietmečiu buvo ryškus bananų deficitas. Šiuo metu bananai yra kasdienybė ir, jeigu ne sovietinė okupacija, tokia kasdienybė jau turėjo būti prieš penkiasdešimt metų“, – sako istorikas N. Černiauskas.

Tuo metu B. Čaikauskaitė pažymi, kad parduotuvėse šiandien gausu ne tik bananų, bet ir daug labiau egzotiškų tropinių vaisių – nuo mangų iki kinkanų ir kertuočių.

„Galimybė rinktis šiandien daugeliui lietuvių atrodo savaime suprantama, tačiau Valstybės šimtmečio minėjimas yra gera proga prisiminti, kokį kelią turėjome nueiti, kad šia laisve galėtume džiaugtis. Taigi prisiminkime ir branginkime šią laisvę“, – linki B. Čaikauskaitė.