Mama dėl krevečių net puodą išmetė, o pirkėjai grąžindavo pelėsinius sūrius: kokie maisto produktai kadaise stebino lietuvius

Šiandien daugelis pasaulio šalių produktų lietuviams yra visiška kasdienybė, tačiau prieš tris dešimtmečius kai kurie jų mūsų šalyje buvo tikra egzotika. Pirkėjai nešdavo grąžinti „sugedusį“ sūrį su pelėsiu, o kai kam namuose teko net išmesti puodą, nes jame virtos krevetės atrodė pernelyg gąsdinančiai. Kaip prancūziška egzotika skynėsi kelią į lietuvių virtuves ir kodėl pirmosioms bagetėms netiko mūsų šalies miltai, pasakoja ilgametės prekybos tinklo „Iki“ darbuotojos.
„Mažmeninės prekybos istorija yra neatsiejama Lietuvos nepriklausomybės istorijos dalis. Per daugiau nei tris dešimtmečius keitėsi ne tik šalies ekonomika ir verslo aplinka, bet ir žmonių kasdienybė, pasirinkimo laisvė bei vartojimo įpročiai. Prekybos tinklų raida atspindi šiuos pokyčius – tai, kas anuomet buvo naujovė ar net egzotika, šiandien tapo įprasta mūsų gyvenimo dalimi. Žvelgdami į savo istoriją, matome ir tai, kokį kelią per šį laiką nuėjo Lietuva“, – sako „IKI Lietuva“ generalinė direktorė Nijolė Kvietkauskaitė.
Pirmųjų prekių rinktis vykdavo į Prancūziją
„Iki“ istorija prasidėjo nuo gerokai kuklesnio asortimento, nei pirkėjai įpratę matyti šiandien. Pirmosiose parduotuvėse dar nebuvo šviežių produktų – prekiauta bakalėjos ir buities prekėmis, už kurias tuo metu buvo atsiskaitoma doleriais. Pirmąjį asortimentą teko formuoti nuo nulio, todėl prekybos tinklo įkūrėjai, broliai Ortizai, prekių vykdavo rinktis į Prancūziją.
Viena pirmųjų „Iki“ darbuotojų Raida Mišeikytė, kartu su broliais Ortizais ir Gerardu Bourdonu prisidėjusi prie prekybos tinklo kūrimo, prisimena, kad renkantis, kuo prekiauti, reikėjo gerai įvertinti ne tik pirkėjų poreikius, bet ir kainas.
„Tuo metu nebuvo elektroninių katalogų, iš kurių galėtum išsirinkti prekes, todėl „Iki“ įkūrėjai, broliai Ortizai ir Gerardas Bourdonas, vykdavo į Prancūziją jų rinktis gyvai. Renkantis pirmąjį asortimentą, svarbu buvo suprasti, ko tuo metu trūko Lietuvoje ir ko žmonėms reikėjo – konservuotų žirnelių, majonezo, šampūnų, skalbimo priemonių. Tačiau reikėjo atsižvelgti ir į kainas. Tuometiniai atlyginimai buvo labai maži, todėl žiūrėdami į kai kuriuos produktus svarstydavome, ar žmonės apskritai galės sau leisti juos pirkti“, – prisimena R. Mišeikytė.
Kadangi pirmųjų „Iki“ darbuotojų buvo nedaug, prie kasdienių darbų prisidėdavo ir patys prekybos tinklo įkūrėjai – jie skirstydavo pirmąsias iš Prancūzijos atgabentas prekių siuntas. R. Mišeikytė prisimena, kad pirmąją maždaug 9 tonų siuntą ji kartu su komandos nariais iš sunkvežimio iškrovė savo rankomis. Vėliau, plečiantis veiklai, keitėsi ir užsakymų tvarka – nebereikėjo kaskart vykti į užsienį, nes produktus jau buvo galima užsakyti pildant specialius blankus ir siunčiant juos faksu.
Plečiantis prekybos tinklui, pradėjo kurtis didesnės parduotuvės. Tačiau viena iš „Iki“ išskirtinių savybių nuo pat pirmosios parduotuvės buvo savitarna, nors anuomet ji reiškė visai ką kita nei šiandien. Dabar šis žodis pirmiausia siejamas su savitarnos kasomis, o tuomet naujovė buvo galimybė pačiam pasiimti prekę iš lentynos, užuot laukus, kol ją paduos pardavėja.
Keitėsi ir tai, ką buvo galima nusipirkti. Parduotuvėse atsirado šviežių produktų skyriai, o juose – žuvis, įvairūs sūriai, jūros gėrybės ir kiti gaminiai, kurių dalis darbuotojų bei pirkėjų iki tol nebuvo nei matę, nei ragavę. Vieniems naujovės kėlė smalsumą, kitiems – įtarimų. Tad kartais neužtekdavo vien pasiūlyti prekę: reikėdavo paaiškinti, kas tai yra ir kaip ją valgyti, paskatinti paragauti.
Pelėsinis sūris – sugedęs, o krevetės – nevalgomos?
Vienas tokių iššūkių kilo parduotuvėse pasirodžius pelėsiniams sūriams ir dešroms su pelėsiu. Šiandien šie gaminiai nieko nebestebina, tačiau iš pradžių klausimų turėjo ne tik pirkėjai. R. Mišeikytė prisimena, kad tuometinėms veterinarijos institucijoms teko aiškinti, jog tai kokybiški, Europoje parduodami produktai, o pelėsis yra jų ypatybė, ne gedimo požymis. Panašių nesusipratimų pasitaikydavo ir parduotuvėse.
„Prisimenu, kaip pirkėjai kelis kartus atnešė grąžinti sūrius su žaliuoju ar mėlynuoju pelėsiu. Sakydavo, kad jie sugedę. Gorgonzola irgi buvo nemėgstamas sūris. Vėliau, kai atsirado, pavyzdžiui, gyvatės vaisius, žmonėms tai buvo taip pat tikra egzotika. Susibadę pirštus, pirkėjai ateidavo sakyti, kad prie šių vaisių reikėtų duoti ir pirštines“, – su šypsena prisimena „Iki“ prekybos direktorė Ilona Abraitienė.
Kaip teigia ilgametė „Iki“ regiono vadovė Lina Jegelevičienė, savotišku traukos objektu tapo ir jūros gėrybių vitrinos.
„Žmonės ateidavo pasižiūrėti jūros gėrybių – krabų, omarų, krevečių, lašišų. Ne visada jų pirkti, dažnai tiesiog pasižiūrėti. O kalbant apie prancūziškus sūrius, prie jų pirkėjus reikėjo ilgai pratinti“, – pasakoja L. Jegelevičienė.
Kad jūros gėrybės anuomet daugeliui buvo neįprastos, liudija ir linksmas nutikimas I. Abraitienės šeimoje, kai ji nusprendė mamą pavaišinti krevetėmis.
„Kartą nusivežiau mamai krevečių. Po kurio laiko ji net puodą išmetė. Sakė, kad nebegali jame nieko virti, nes vis atrodo, kad tos krevetės į ją žiūri“, – juokiasi Ilona.
Prancūziškoms bagetėms iš pradžių net lietuviški miltai netiko
Plečiantis parduotuvėms, dar viena naujovė tapo vietoje kepamos bagetės ir kruasanai. Šiandien jų aromatas „Iki“ parduotuvėse įprastas, tačiau prieš kelis dešimtmečius tai buvo naujiena ir pirkėjams, ir darbuotojams.
- Mišeikytė prisimena, kad nuo pat pradžių buvo siekiama Lietuvos pirkėjams pasiūlyti tokias bagetes, kokios kepamos Prancūzijoje. Tačiau išmokti jas kepti taip, kad skonis ir kokybė atitiktų prancūziškąsias, nebuvo paprasta.
„Atvažiuodavo kepėjas iš Prancūzijos, mokydavo „Iki” darbuotojus, kaip kepti bagetes. Kol jis būdavo čia, viskas pavykdavo puikiai, tačiau jam išvykus vėl kildavo sunkumų. Iš pradžių net miltus reikėdavo atsivežti iš užsienio, nes iš lietuviškų tokios bagetės neišeidavo. Taip po truputį mokėmės ir kūrėme tai, kas vėliau tapo įprasta“, – pasakoja R. Mišeikytė.
Pirmosios atviros kepyklos paliko ryškų įspūdį ir pirkėjams. Lina Jegelevičienė prisimena 1999 metais Alytuje atidarytą „Iki“ parduotuvę, kurioje visus pasitikdavo ką tik iškeptų gaminių kvapas. Prie prancūziškų bagečių iš pradžių nusidriekdavo eilės, o moksleiviai per pertraukas tarsi lenktyniaudami skubėdavo pirkti varškės spurgų.
Per daugiau nei tris dešimtmečius šios tradicijos išaugo į nuosavų kepyklų tinklą. Šiandien „Iki“ turi tris regionines kepyklas, taip pat kepyklas parduotuvėse, kuriose vietoje kepamos šviežios bandelės, kruasanai ir bagetės. Duona ir bandelės parduotuvėse iš krosnių traukiamos bent tris kartus per dieną. Regioninėse kepyklose taip pat kuriama „IKI Šefai“ konditerija – tortai, pyragai ir pyragaičiai.
„Prancūziškas konditerijos tradicijas „Iki“ tinkle jau beveik du dešimtmečius puoselėja konditeris Thierry Lauvray. Jis dirba kartu su komanda ir prisideda prie įvairių tortų, pyragų bei kitų desertų receptūrų kūrimo, o dalis darbuotojų profesinių žinių sėmėsi Prancūzijoje. Gamyboje daug dėmesio skiriama rankų darbui ir ingredientų kokybei – gaminiai ruošiami iš natūralių produktų, naudojant tikrą sviestą, grietinėlę, pieną, o ne jų pakaitalus. Be to, net 80 proc. konditerijai reikalingų ingredientų yra lietuviškos kilmės“, – pasakoja „Iki“ komunikacijos vadovė Gintarė Kitovė.



