Lietuvių mentaliteto bruožai užsieniečių verslininkų akimis: reiklūs kokybei, patriotiški, atsakingi

Aukšta prekybos kultūra

Apie lietuvių mitybos įpročius ir kulinarinę jų evoliuciją išties daug gali papasakoti 26-erius metus šalyje veikiančio antro pagal dydį prekybos tinklo „Iki“ vadovas. Iš Vokietijos į Lietuvą pirmąkart atvykęs tinklo generalinis direktorius Gerard Rog pripažįsta nežinojęs, kokią šalį ras.

„Kai pirmą kartą 2014-ųjų balandį į Lietuvą atvykome su žmona, pirmasis įspūdis buvo: „O čia šalta!“, – juokiasi jau ketverius metus Vilniuje gyvenantis prancūzų tautybės G. Rog. Tačiau greitai prisitaikęs prie vėsesnio klimato, pašnekovas buvo nustebintas plataus maisto asortimento, itin didelės konkurencijos tarp prekybos tinklų ir labai aukštos mažmeninės prekybos kultūros.

„Lietuvoje, lyginant su Vokietija, pirmiausia maloniai nustebino maisto kokybė ir platus jo pasirinkimas. Vokietijoje jau seniai dominuoja didžiuliai prekybos centrai, vadinamieji „discounteriai“, besikoncentruojantys į žemas kainas ir nuolaidas, tačiau mažiau dėmesio skiriantys produktų kokybei ir įvairovei. Man pasisekė, nes teko dirbti kitokiame tinkle – REWE – kur skiriamas didelis dėmesys kokybei“, – pasakoja G. Rog.

Lietuviška – kokybiška savaime

Pašnekovo teigimu, gana greitai teko pastebėti, kad lietuviai maisto atžvilgiu – dideli patriotai: lietuviška prekė lietuviams yra savaime vertybė ir kokybės garantas, todėl jiems labai svarbu kuo didesnis lietuviškų daržovių, mėsos, duonos pasirinkimas.

„Kaip prancūzas puikiai suprantu šį lietuvių poreikį šviežiems vietiniams maisto produktams. Tad mane džiugina, kad šalyje vis daugiau parduotuvių, restoranų, kurie kelia sau aukštus standartus ir skatina vartoti daugiau sveiko maisto. Tikiu, kad nuo veiklos pradžios Lietuvoje, 1992 m., nemažai prisidėjome prie šalies maisto kultūros revoliucijos, kartu su vietos gamintojais ir ūkininkais“, – teigia „Iki“ vadovas.

Jo akimis, lyginant su kitomis tinklo šalimis, lietuviai labai imlūs naujovėms. Tuo įsitikino atidarę Panevėžio kulinarijos centrą, pirmieji iš prekybos tinklų Lietuvoje pradėję kepti prancūziškus konditerijos „hitus“ – kruasanus, sviestines tartaletes. Per keletą metų kruasanai tapo įprastu lietuvių pusryčių pasirinkimu.

„Pastaruoju metu lietuvių skonį vis labiau veikia sveikos gyvensenos tendencijos. Tai mus paskatino šiandien nemažai kepinių ruošti be pridėtinio cukraus ir konservantų, naudojant tik natūralius produktus – sviestą, grietinę ir grietinėlę, kiaušinius, medų“, – sako G. Rog.

Verslumu nenusileidžia anglams ar prancūzams

Tiesa, daugeliui lietuvių pirkėjų kaina – vis dar vienas svarbiausių kriterijų renkantis prekes ir paslaugas, todėl įmonėms kartais tenka pasukti galvas, kaip už žemą kainą pasiūlyti aukštą kokybę ir sėkmingai konkuruoti rinkoje.

„Pagrindinio akcininko REWE grupės padedami efektyviname vidinius procesus, kad galėtume padidinti masto ekonomiją ir perkamąją galią ir taip Lietuvos pirkėjams suteiktume geriausias sąlygas. Itin palanki situacija Lietuvos rinkoje mus skatina toliau stiprinti pozicijas šalyje, investuoti į asortimento plėtrą, galimybes dar gerinti produktų ir paslaugų kokybę“, – teigia tinklo vadovas.

Kita Lietuvos konkurencingumo stiprybė – jos žmonės. Pašnekovo teigimu, su tokia komanda galima nuversti aukščiausius kalnus: „Nuo pat pradžių man buvo labai įdomu dirbti su žmonėmis iš Baltijos šalių. Įmonėje vyrauja kultūra, kai darbuotojai ne laukia vadovo nurodymų, bet patys proaktyviai siūlo įvairius sprendimus. Sutikau daug žmonių, kurie išsiskyrė realiu požiūriu į darbą, logikos jausmu, jie noriai priėmė pokyčius“.

Karčios pajūrio pamokos verslo naujokui

Tuo, kad lietuviai klientai gali būti itin reiklūs ir principingi, sunkiuoju būdu įsitikino ir kepsnių restorano „Böff Steakhouse“ šefas Mher Gevorkjan. 2001-aisiais meilės atviliotas į Lietuvą vyras įsikūrė Klaipėdoje ir ten iškart atidarė meksikietiško maisto restoraną.

„Kaip ir buvo galima numanyti, tokia virtuvė nesužavėjo daug klientų – blogas laikas ir prastai pasirinkta vieta. Anuomet žmonės dar nebuvo tokie drąsūs kalbant apie maisto kultūrą, bodėjosi ragauti naujų skonių, tad lygiai po metų teko užverti mano restorano duris“, – pokalbį pradeda šefas.

Visgi nuosavo verslo idėja vyro neapleido ir 2012 m. grįžęs į Lietuvą po kelerių metų gyvenimo skirtingose šalyse, jis Vilniuje atidarė kepsnių restoraną „Böff Steakhouse“, kiek vėliau – restoranus „The Town“ (kurį šiuo metu valdo jo buvęs verslo partneris), „Le Butcher“ bei „Ceasar Salad Bar & Grill“.

Nuo pajūrio pamokų praėjus jau 17–ai metų vyras sako galįs vertinti per šį laiką įvykusius pokyčius ir antrina G. Rog: „Kai čia atvykau pirmąkart, žmonės restoranuose ieškojo tik didelių porcijų ir riebaus, pigaus maisto, žinoma, su bulvėmis. Dabar vis daugiau lietuvių rūpinasi savo sveikata, renkasi sveikesnį, įvairesnį maistą, yra gerokai atviresni naujiems skoniams“.

Skonis lavėja

Paklaustas, kaip apibūdintų lietuvių charakterį, M. Gevorkjan teigia, kad lietuviai sudaro draugiškų, supratingų, pagarbių užsieniečiams žmonių įspūdį.

„Visgi kartais esate nedrąsūs, dažnai baiminatės išsakyti, kas nepatinka. Ir, žinoma, vis dar dievinate bulves“, – juokiasi M. Gevorkjan.

Nemažai lietuvių mėgsta maistą gaminti namie. Į restoranus, kaip pastebi šefas, dažniau eina 20–40 metų amžiaus žmonės, o vyresni prisibijo ar tiesiog negali sau leisti naujovių, prabangos valgyti ne namie, išmėginti naujų skonių.

„Anksčiau žmonės pirko pigius produktus ir juos „paskanindavo“ naudodami daug prieskonių. Dabar, kiek matau, labiau orientuojamasi į gryną, švarų, kokybišką produktą. Aš pats nenaudoju daug prieskonių, dažniausiai – druską ir pipirus. Be to, lietuviai dabar dažniau eksperimentuoja. Seniau jiems neįsiūlysi džiovintos mėsos, nes ji esą smirdėjo ir keistai atrodė, šiandien tai keičiasi. Jie išmėgina ir tokias skirtingo maisto variacijas, kurioms anksčiau būtų pasakę griežtą „ne“, – pokyčiais džiaugėsi M. Gevorkjan.

Lėtoki, bet labai atsakingi

Paklaustas, kaip vertina lietuvių darbuotojus, šefas pripažįsta, kad tautiečiai yra lėtoki, bet labai atsakingi: „Kitų šalių atstovai, dirbantys mano komandoje, sukasi greičiau, tačiau skuboti jų veiksmai nesukuria geresnio rezultato“.

Sunkus ir kruopštus darbas, drąsa ir žinios lėmė, kad net kepsnio kainą padidinus nuo 18 iki 88 Eur žmonės vis tiek sugrįždavo.

„Šalyje nėra stiprių kulinarijos mokyklų, tad man pačiam teko savo komandą mokyti daugelio dalykų. Restorane itin daug dėmesio skiriu aptarnaujančiam personalui, noriu, kad klientai jaustųsi laukiami, kad žinotų, jog jų nuomonė mums labai svarbi. Dėl to ir pats dažnai vaikštau tarp stalų, bendrauju su atėjusiais. Esu optimistiškas, kad ateityje turėsime dar daugiau, kuo džiaugtis“, – apibendrina garsus šefas.