Karjeros šuolis vos per kelis metus: „Žinojau, kad kasininke ilgai nedirbsiu“

Kruopštus darbas ir asmeninės savybės neliko nepastebėti

Dirbti parduotuvėje, kaip prisipažįsta pati J. Kniubaitė, ji niekuomet nesvajojo. Prieš keletą metų, dar būdama studentė, žengti į prekybos tinklą ji ryžosi dėl pačios paprasčiausios priežasties – reikėjo darbo. „Nors pradžioje į kasininkės pareigas žiūrėjau ne itin noriai, dar darbo pokalbio metu mane labai sužavėjo vadovė, puikų įspūdį paliko kolektyvas. Darbą gavau nesunkiai, o visas procesas pasirodė net įdomesnis nei tikėjausi. Nebuvo labai lengva, tačiau, mano įsitikinimu, lengvų darbų nėra, o jei ir kildavo kokių klausimų ar problemų, visuomet galėjau pasitikėti ir kreiptis į kolegas“, – pirmuosius metus prisimena J. Kniubaitė.

Po metų visuomet žingeidi ir aktyvi J. Kniubaitė gavo naują pasiūlymą. „Matyt, tas mano bendravimas su pirkėjais ir nuolatinis siekis daryti šiek tiek daugiau neliko nepastebėtas – žinojau, kad kasininke ilgai nedirbsiu. Sulaukiau kvietimo tapti skyriaus vedėja toje pačioje parduotuvėje, kurioje dirbau. Neslėpsiu, labai nudžiugau, nors supratau, kad tai bus iššūkis. Juk staiga kolegoms, su kuriais kasdien prasilenkdavome salėje ar keisdavomės kasomis, teko pradėti vadovauti, o kur dar visi užsakymai, salės priežiūra, klientų aptarnavimas ir konfliktinių situacijų sprendimas.  Šiomis pareigomis džiaugiausi vienerius metus ir tą laiką prisimenu kaip labai dinamišką“, – dalijasi J. Kniubaitė.

Tapo „IKI akademijos“ vadove

Kalbėdama apie savo profesinį kelią, J. Kniubaitė teigia, kad siekti naujų tikslų padėjo ir pačios įmonės suteiktos tobulinimosi galimybės. „Visuomet buvau aktyvi, tad dar pirmaisiais darbo metais prisijungiau prie „Ateities vadovų klubo“, kuriame gavau vertingų žinių, užmezgiau naujų pažinčių. Būtent šių kursų dėka buvau paskatinta tapti vidine trenere, kitaip tariant, prisidėjau prie mokymų vidiniams darbuotojams vedimo. Šis žingsnis nulėmė tai, kuo esu šiandien“, – įsitikinusi J. Kniubaitė.

Nors skyriaus vedėjos pareigos J. Kniubaitei sekėsi nepriekaištingai, po pusantrų metų viena iš vadovių jai pasiūlė atkreipti dėmesį į naują darbo skelbimą. Tuosyk prekybos tinklas IKI ruošėsi pristatyti pirmą Lietuvoje savo  mokymų centrą, skirtą naujų darbuotojų kompetencijų ugdymui, ir ieškojo vadovo. „Nedrąsiai nuėjau į darbo pokalbį, nors viduje jaučiau, kad ši pareigybė man yra ypač prie širdies. Turbūt sugebėjau tą ištransliuoti ir štai jau kurį laiką didžiuojuosi būdama „IKI akademijos“ mokymų centro vadove“, – pasakoja J. Kniubaitė.

Naujiems darbuotojams nušviečia kelią

Sulig šio etapo pradžia J. Kniubaitei teko dar daugiau atsakomybių, bet į darbą, kaip pati prisipažįsta, žengia su dideliu džiaugsmu: „Esu studijavusi psichologiją, be to, tai, kad kadaise pati pradėjau nuo darbo salėje, man labai daug padeda. Mano darbas – tai nuolatinis bendravimas su žmonėmis. Apmokome naujus darbuotojus, stengiamės, kad jų adaptacija realioje parduotuvės aplinkoje būtų kuo sklandesnė, nekeltų streso. Čia jie gauna ne tik teorines žinias, bet ir išbando jas praktiškai ir gali prisiliesti prie visų procesų: nuo darbo su tikra kasa iki daržovių ir vaisių perrinkim, bandelių kepimo ir t.t. Visko mokomės palaipsniui, kad naujas darbas būtų laukiamas.“

Pasak jos, vadovavimas mokymų centrui yra tikras kantrybės išbandymas, tačiau entuziazmo J. Kniubaitei neatima vis daugiau ateinančių žingeidžių naujokų.

„Darbas su žmonėmis ir nuolatinis bendravimas reikalauja nemažai jėgų, kita vertus – jų pasisemiu taip pat iš žmonių. Labai smagu, kad keičiasi visuomenės požiūris į darbą parduotuvėje, pavyzdžiui, kasininko ir salės darbuotojo pareigas, žiūrima teigiamai, siekiama savo pareigas atlikti maksimaliai gerai. Tikrai pasitaiko, kad ateina būsimi salės darbuotojai ir taip puikiai tvarkosi, jog matau, kad netrukus jie užims aukštesnę poziciją. Mūsų įmonė suteikia puikias karjeros ir profesinio augimo galimybes, tačiau ne mažiau svarbu yra pačiam domėtis, augti ir tobulėti. Tuomet galima pasiekti labai daug – tai įrodo mano pačios ir kolegų pavyzdžiai, kuomet profesiniame kelyje buvo žengtas ne vienas laiptelis aukštyn“, – džiaugiasi J. Kniubaitė.